LT EN RU
Naujienos

100 milijardo litų eksporto galia

2013 kovo 17
Všį "Versli Lietuva" generalinis direktorius Paulius Lukauskas. T Lukšio/BFL nuotr.

VŠĮ „Versli Lietuva“ generalinis direktorius Paulius Lukauskas pasidalino savo įžvalgomis apie eksporto proveržį Lietuvoje. 

Per pastaruosius keletą metų pripratome prie nuolat gerinamų eksporto rekordų. Atsispyrę nuo 2009 m. dugno tiek prekių, tiek paslaugų eksportą kasmet sugebėjome auginti tikrai ne tik europiečiams darantį įspūdį šuoliais. Iki krizės 2008 m. pasiektą rekordinį eksporto lygį 2012 m. ir prekių, ir paslaugų fronte viršijome beveik pusantro karto ir priartėjome prie 100 mlrd. litų metinės eksporto apimties arba 85 proc. mūsų BVP.

Toks santykis, žinoma, pirmiausia mažos šalies požymis, tačiau šiame “klube” pirmais smuikais griežia tokios šalys, kaip Singapūras, Honkongas, Airija, Liuksemburgas, į kurias tikrai galime drąsiai lygiuotis.

Dar viena džiugi žinia, kad 2012-ieji buvo pirmi metai nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai mūsų eksportas viršijo importą ir turėjome teigiamą prekybos balansą.

Net ir nebaigusiems didelių ekonomikos mokslų, akivaizdu, kad  judame teisinga kryptimi ir mūsų ekonomikos struktūra šiandien atrodo daug sveikiau nei „anabolikų prifarširuota“ nekilnojamojo turto burbulo metais.

Skiriama nemažai (o gal kartais ir per daug) laiko analizuojant tai, kokie sektoriai ir kokios geografinės kryptys „tempia“ mūsų eksporto ir tuo pačiu visos ekonomikos laivą į priekį.

Siūlau paanalizuoti kitą pjūvį, kurį, mano manymu, analizuojame tikrai per mažai. Pakalbėkime apie tuos, be kurių nebūtų įvykęs eksporto proveržis, nebūtų suveikusios nei sektorinės, nei geografinės strategijos, nebūtų suveikę nei jokie išoriniai faktoriai, nei jokios valdžios pastangos – verslininkus lyderius, kurie sugebėjo pakeisti mąstymą savo galvose, užkrėsti savo komandas eksporto virusu ir perorientuoti savo kompanijas nuo vidaus rinkos į eksportą. Tuos, kurie ir krizėje sugebėjo pamatyti galimybę ir ja pasinaudojo. Žinoma, kiekvienas atvejis, kiekviena istorija unikali, tačiau galima išskirti kelias grupes.

Pirma grupė – tai verslininkai vizionieriai, kurie jau gerokai iki krizės suprato, kad augti vidaus rinkoje galimybės ribotos, jie pakankamai ankstyvoje savo verslo plėtros stadijoje pradėjo eksportuoti.

Antra grupė – tai verslininkai, kurie ilgus metus sėkmingai dirbo ir augo vidaus rinkoje ir eksporto plėtrai tiesiog nerasdavo laiko ar tiesiog nematė prasmės.

Trečioji grupė – tai naujoji verslininkų lyderių karta, kuri savo galvose net nebeturi tokios sąvokos kaip vidinė rinka. Jie savo verslo idėjų įgyvendinimą nuo pirmos dienos mato globalios rinkos kontekste. Jie neturi baimių ir drąsiai mąsto, kaip konkuruos su pripažintais globaliais prekės ženklais. Jie aiškiai supranta, kad rasti vietą po saulę konkuruojant su tokiais rinkos grandis galima tik pasitelkus žinias, inovacijas, kūrybą.

Šių lyderių dėka įvyko eksporto lūžis ir kelio atgal nebėra. Net ir kovodami eksporto rinkose išnaudojant tikrai šiandien visuomenei labai skaudų –  mažesnių darbo kaštų – pranašumą laisvės manevrams, kelti atlyginimus ateityje šie lyderiai tikrai turės.

Jei ir toliau sugebės kelti darbo našumą ir išnaudoti vadybines bei technologines inovacijas (o tai daugeliu atvejų įmanoma daryti tik plečiant eksportą), jie tikrai pečiu stumtels šiek tiek aptingusius ir užmigusius ant laurų išsivysčiusio pasaulio žaidėjus. Alternatyva žaisti  mažesnių darbo kaštų strategija mažoje vidaus rinkoje (kuri dažnai baigiasi neišvengiamu atlyginimų mokėjimu vokeliuose) jų tikrai nevilioja.

Ieškant sėkmės receptų valstybės ateičiai svarbu pasirūpinti ne tik tais, kurie savimi sunkiai gali pasirūpinti patys, bet ir tuo, kaip sukurti kuo palankiausią dirvą į eksportą orientuotiems verslo lyderiams gimti, augti ir dirbti Lietuvoje – nuo jų priklausys ne tik šalies ekonominė būtis, bet ir kur kas daugiau.