Naujienos

Lietuvos vežėjams patiriant reikšmingus nuostolius dėl Baltarusijoje sulaikytų transporto priemonių, advokatas dr. Vilius Nikitinas pateikia teisinę analizę, kurioje vertinama, ar valstybė tam tikromis aplinkybėmis gali būti atsakinga už patirtą žalą. LINAVA pabrėžia – tai ekspertinis vertinimas, skirtas viešai diskusijai.

Lietuvos vežėjai ir toliau junta pasekmes dėl sienos su Baltarusija uždarymo – dalis transporto priemonių iki šiol yra įkalintos Baltarusijos pusėje. Režimui atsisakant transporto priemones išleisti, kyla klausimas, ar Lietuvos valstybė yra atsakinga už vežėjams kilusios žalos atlyginimą.

Primintina, jog Lietuvos Vyriausybė spalio gale priėmė nutarimą, kuriuo uždraudė vykimą per sienos perėjimo punktą Šalčininkai-Benekainys ir apribojo vykimą per sienos perėjimo punktą Medininkai-Kamenyj Log. Toks sprendimas buvo priimtas, reaguojant į tebesitęsiančias hibridines atakas iš Baltarusijos pusės. Reaguodama į tokį Lietuvos sprendimą, Baltarusija pateikė atsaką – uždraudė vežėjams išvykti iš šalies, tokiu būdu sulaikydama vežėjams priklausančias transporto priemones.

Netrukus bus beveik du mėnesiai, tačiau situacija tokia pati. Vilkikai iš Baltarusijos vis dar neišleisti, o institucijos Lietuvoje atsisako imtis atitinkamų veiksmų. Vežėjai, nerasdami dialogo su valstybės institucijomis, priėmė sprendimą pateikti peticiją Vyriausybei dėl jiems kilusių nuostolių atlyginimo.  Atsakymo nesulaukia iki šios dienos.

Šiame kontekste aktualu panagrinėti, kokiu teisiniu pagrindu valstybė turėtų padengti vežėjams kilusius nuostolius.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valdžios institucija suprantama kaip bet koks viešosios teisės subjektas, atliekantis valdžios funkcijas. Atitinkamai, aktas suprantamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmas, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

Vertintina, kad Vyriausybės priimtas nutarimas, kuriuo buvo uždrausta bei apribota vykti per atitinkamus sienos perėjimo punktus, gali būti vertinamas aukščiau nurodyto Civilinio kodekso straipsnio aspektu. Kadangi nutarimą priėmė valstybės valdžios institucija, o pats nutarimas sukėlė atitinkamus teisinius padarinius vežėjams, tai šioje situacijoje vežėjai turėtų teisę kelti reikalavimus minėtos nuostatos pagrindu.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog viešoji atsakomybė atsiranda, esant tris būtinosioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, vežėjams, teikiant reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo, būtų reikalinga įrodyti visas aukščiau nurodytas viešosios atsakomybės sąlygas.

Kalbant apie valstybės neteisėtus veiksmus, reikalinga įvertinti Vyriausybės nutarimo teisėtumą. Šiuo atžvilgiu, svarbu nustatyti, ar nutarimas dėl sienų uždarymo bei apribojimo buvo priimtas, laikantis teisės aktų reikalavimų bei įgyvendinus nustatytas teisės akto priėmimo procedūras. Vežėjams kyla klausimų dėl galimo jų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo, proporcingumo principų, taip pat teisės į nuosavybę, teisės užsiimti verslu pažeidimo. Šie aspektai turėtų būti įvertinti, siekiant atsakyti į klausimą dėl Vyriausybės neteisėtų veiksmų egzistavimo.

Dėl antrosios sąlygos – žalos – egzistavimo būtina įvertinti, kiek ir kokios žalos vežėjai patyrė. Vežėjai teigia patyrę nuostolių dėl transporto priemonių sulaikymo, krovinio praradimo ar sugadinimo, vairuotojų prastovų ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, žala suprantama kaip asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisės doktrinoje pripažįstama, jog pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį padarytą žalą būtina atlyginti visiškai, t. y. tiek tiesioginius nuostolius, tiek negautas pajamas. Šiuo aspektu būtų reikalinga nustatyti, kiek ir kokių nuostolių kiekvienas vežėjas patyrė.

Pagal Civilinio kodekso nuostatas, atlyginami tik tokie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Tai reiškia, jog žala vežėjams būtų atlyginama tuo atveju, jei būtų nustatytas priežastinis ryšys tarp Vyriausybės nutarimo ir vežėjams kilusių padarinių.

Vyriausybė laikosi pozicijos, jog vežėjai patys turėjo vertinti galimas verslo rizikas dėl veiklos vykdymo Baltarusijos teritorijoje. Šiuo aspektu reiktų vertinti, ar konkrečiai vežėjų veiklai buvo taikomi atitinkami ribojimai, ar buvo realios grėsmės ir objektyvus poreikis šias grėsmes vertinti kaip verslo rizikas.

Taigi nacionaliniai teisės aktai nustato asmenų teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, egzistuojant būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygomis, t. y., kai yra patirta žala, tokia žala yra kilusi dėl neteisėtų valstybės veiksmų, o tarp žalos ir neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Vertinant valstybės atsakomybę būtina kompleksiškai analizuoti ne tik neteisėtų veiksmų faktą, bet ir realios žalos buvimą bei jos ryšį su atitinkamais valstybės institucijų veiksmais ar neveikimu, nes tik visų šių sąlygų visuma sudaro teisinį pagrindą taikyti valstybės atsakomybę. Vadinasi, visi šie aspektai turėtų būti įvertinti, siekiant nustatyti valstybės atsakomybę ir sprendžiant dėl pareigos atlyginti patirtą žalą konkrečiu atveju.

Pagarbiai

Dr. Vilius Nikitinas

Advokatas