Naujienos

Erlandas Mikėnas, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos LINAVA prezidentas

Viešosios diskusijos žiniasklaidoje apie vairuotojų trūkumą Lietuvoje pastaruoju metu įgauna emocinį atspalvį. Pasigirsta teiginių, kad dėl susidariusios situacijos kalti patys vežėjai – neva nesąžiningi, nemokantys visų atlyginimų, nepajėgūs sudaryti gerų darbo sąlygų. Tai supaprastintas požiūris ir su juo nesutinkame.

Negana to, dalis šių kaltinimų kyla iš pačių socialinių partnerių – ypač profesinių sąjungų. Užuot ieškoję sprendimų, viešojoje erdvėje formuojamas vienpusiškas ir kritiškas naratyvas. Ar tikrai tai padeda darbuotojams? Kodėl kas antras straipsnis apie transporto sektorių yra neigiamas? Kodėl beveik nerašoma apie sėkmingas įmones, darbo vietas, šimtus milijonų sumokėtų mokesčių, indėlį į BVP? Ar Lietuva, viena iš didžiausių vežėjų Europoje, nusipelno tik kaltinimų?

Problema, su kuria susiduriame, nėra nei nauja, nei lokali. Tarptautinės vežėjų organizacijos IRU duomenimis, pasaulyje šiuo metu trūksta apie 3,6 milijono profesionalių vairuotojų, o vien Europoje – daugiau nei 426 tūkstančių. Tai globali krizė, neaplenkusi nė vienos šalies. Tad Lietuvos verslui būti atpirkimo ožiu dėl pasaulinių tendencijų – neteisinga.

Lietuvos transporto įmonės, ypač vykdančios tarptautinius pervežimus, veikia pagal griežtas taisykles – nuo ES reglamentų iki partnerių kokybės standartų. Dauguma Visos jos  jų privalo būti skaidrūs, nes kitaip negalėtų išsilaikyti rinkoje. Kalbėti apie sektorių kaip apie šešėlio židinį – reiškia ignoruoti realybę, kurioje didžioji dalis įmonių ne tik veikia legaliai, bet ir aktyviai investuoja į darbo sąlygų gerinimą.

Vis dėlto problemų yra ir jas reikia spręsti. Viena jų – infrastruktūra. Lietuvoje ir daugelyje ES šalių vis dar trūksta vairuotojams pritaikytų poilsio aikštelių, sanitarinių sąlygų. Kitas iššūkis – sudėtinga teisinė aplinka ir nuolat besikeičiantys reikalavimai, kurie mažina sektoriaus konkurencingumą, ypač lyginant su Lenkija ar kitomis kaimyninėmis valstybėmis.

Darbuotojų kaita, apie kurią kalbama straipsniuose, taip pat nėra vien darbdavių problema. Ji kyla iš plataus spektro veiksnių – nuo gyvenimo būdo pasikeitimų iki emigracijos ar alternatyvių darbo pasiūlymų kitose šalyse. Įmonės ieško sprendimų – siūlo lankstesnius grafikus, investuoja į poilsio galimybes Lietuvoje, tačiau tokios pastangos kainuoja, o konkurencinė aplinka spaudžia kainas.

Ypatingą dėmesį turėtų gauti profesinio rengimo sistema. Šiuo metu kelią nuo mokyklos iki realaus darbo vairuotojo profesijoje lydi ilga ir paini procedūrų grandinė. Švietimo politika šioje vietoje atsilieka nuo darbo rinkos realijų. Jaunų vairuotojų rengimas turėtų būti efektyvesnis, o įmonės turėtų galėti paprasčiau įtraukti naujus žmones į darbo rinką.

Imigracijos politika – dar viena kertinė sritis. Šiuo metu įmonės, siekdamos įdarbinti užsienio piliečius, susiduria su nuolat kintančia tvarka ir administracine našta. Tai ne skatina, o stabdo skaidrų ir teisėtą įdarbinimą. Vietoj to, kad įtarinėtume vežėjus piktnaudžiavimu, turėtume kalbėti apie tai, kaip aiškiau ir greičiau spręsti leidimų ir įdarbinimo procedūras.

Turime žiūrėti į tendencijas: paslaugų eksporto pajamos transporto srityje 2024 m. jau sumažėjo 65 mln. eurų. Įmonių bankrotų skaičius auga. Ar apie tai turi galvoti tik vežėjai? Ar valstybė, politikai ir socialiniai partneriai gali sau leisti būti stebėtojais, kai griūva vienas iš ekonomikos pagrindų?

Ką galime padaryti dabar? Pirmiausia – nustoti ieškoti kaltų ir pradėti ieškoti bendrų sprendimų. Reikia supaprastinti vairuotojų rengimo sistemą, modernizuoti profesinį mokymą, peržiūrėti užsieniečių įdarbinimo tvarką ir užtikrinti, kad Lietuva turėtų šiuolaikišką vairuotojams pritaikytą infrastruktūrą.

LINAVA yra pasiruošusi bendradarbiauti su visomis atsakingomis institucijomis. Vairuotojų trūkumas – tai rimtas išbandymas visai valstybei, bet turėdami aiškų veiksmų planą, galime jį įveikti.