Naujienos

Šiomis dienomis dar kartą išgirdome tuos pačius premjerės žodžius ir atsainią, nuo realybės atitrūkusią poziciją – vežėjai turi kreiptis į Baltarusiją, o Vyriausybė tuo metu skaičiuoja, inventorizuoja ir laukia. Deja, tai jau seniai skamba ne kaip sprendimų paieška, o kaip paprastas bandymas nusimesti atsakomybę.

Lietuvos vežėjų vilkikai Baltarusijoje yra uždaryti nuo spalio 29 dienos. Praėjo daugiau kaip du mėnesiai. Daugiau kaip du mėnesiai be sprendimų, be aiškaus plano ir be politinės lyderystės. Per šį laiką vežėjai patyrė ir toliau patiria didžiulius finansinius nuostolius – moka už priverstinį transporto priemonių saugojimą, negauna pajamų iš stovinčių vilkikų, praranda užsakymus, klientus ir pasitikėjimą. Lietuvos transporto sektorius jau prarado rinkas, kurias sėkmingai perima kitų šalių vežėjai.

Tačiau tai, panašu, nė motais Vyriausybei, kurios reakcija iki šiol apsiriboja viešais pamokymais, ką vežėjai dar turi „susiskaičiuoti“. Ar „susiskaičiavimas“ reiškia, kad bus sprendžiama, gelbėti ar negelbėti vežėjus pagal tam tikrą transporto priemonių skaičių? Ar tai „valstybiškas“ požiūris?

Jei premjerė viešai sako, kad „net neįsivaizduoja, kaip tą žalą paskaičiuoti“, tuomet tai labai paprasta – tą žalą profesionaliai ir tiksliai apskaičiuos vežėjų samdomi advokatai ir teisininkai. Ir tai jau bus daroma ne Vyriausybės kabinetuose, o teisminėse instancijose.

Bandymas visą problemą nustumti į tariamą „inventorizacijos trūkumą“ yra patogus, bet neteisingas. Vežėjai duomenis teikė ir teikia. Vežėjų pateikiami duomenys nesikeičia – išskyrus tai, kad sumaištį įneša skirtingi Vyriausybės ir Muitinės departamento skelbiami skaičiai.

Tačiau problema yra ne skaičių eilutėse. Problema yra ta, kad vilkikai vis dar uždaryti, o Vyriausybė neturi jokio realaus mechanizmo, kaip juos susigrąžinti. Skirtumas tarp 300 ar 1250 vilkikų nekeičia esmės – svarbus yra kiekvienas. Valstybės pareiga – pirmiausia susigrąžinti kiekvieną iš jų, o tik po to aiškintis ir mokyti, kaip turi elgtis vežėjai.

Ypač ciniškai skamba nuolatinis raginimas kreiptis į Baltarusiją. Ar Vyriausybė rimtai mano, kad šiandien, esant dabartinei geopolitinei situacijai, tai yra realus ir veikiantis kelias? Tarsi šie vežėjai nebūtų Lietuvos verslo dalis, tarsi jie nebūtų mokėję mokesčių Lietuvos valstybei, tarsi dabar, kai problema tapo politinė ir tarptautinė, valstybė galėtų tiesiog pasakyti: „mes ne prie ko“.

Dar labiau stebina tai, kad per visą šį laiką premjerė ir kai kurie kiti Vyriausybės ministrai nesurado laiko susitikti su vežėjų atstovais, jų išklausyti ir tiesiogiai atsakyti į paprastą klausimą – ką konkrečiai daro Vyriausybė. Ne ką planuoja, ne ką skaičiuoja, o ką daro šiandien. Nebendravimas ir atsakomybės stumdymas nuo vienos institucijos kitai yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga politika. Tokius signalus girdėdamas Baltarusijos režimas tik ploja rankomis ir interpretuoja juos savaip.

Situacija, kai vežėjai priversti paneiginėti iš Vyriausybės sklindančią neteisingą informaciją, yra absurdas. Ar tokie išsireiškimai kaip „manipuliacijos“, „yra aspektų“ iš tiesų tinka Ministrės Pirmininkės retorikai? Kur faktai? Kur atsakomybė?

Jeigu Vyriausybė ir toliau pasirinks stebėtojo poziciją, vežėjai bus priversti ieškoti teisybės kitur: Europos Sąjungos institucijose, tarptautinėse ar šalies teisminėse instancijose ir vėl grįžti prie protesto akcijų, šį kartą jau neterminuotų. Vežėjai išvažiuos protestuoti su vilkikais ir protestuos tol, kol bus pradėtos realiai spręsti jų problemos. Tai nėra emocijos ar spaudimas – tai natūrali reakcija į ilgalaikį neveiklumą.

Ministre Pirmininke, vežėjams nereikia pamokslų, inventorizacijų ar laiko tempimo. Reikia sprendimų. Reikia veiksmų. Ir jų reikia dabar.

Premjere, dar ne vėlu. Kviečiame Jus pagaliau pateikti aiškų Vyriausybės planą ir realią išeitį iš susidariusios situacijos bei pradėti tikrą dialogą. Vežėjai pasirengę kalbėtis ir ieškoti sprendimų, tačiau laukti dar kelis mėnesius – nebegali.

Įvykių chronologija

Primename, kad po Lietuvos Vyriausybės sprendimo be išankstinio įspėjimo uždaryti Medininkų ir Šalčininkų pasienio punktus buvo viešai deklaruota, jog visi vilkikai bus įleisti atgal į Lietuvą. To neįvyko. Uždarydama pasienio punktus Vyriausybė nesidomėjo, kiek transporto priemonių tuo metu buvo Baltarusijoje, nenumatė galimo Baltarusijos režimo atsako, nesiėmė būtinų teisinių veiksmų, uždarydama išorinę ES sieną, ir nesidomėjo, kokių šalių vežėjai dirba su Lietuvoje registruotomis transporto priemonėmis.

Baltarusija uždraudė lietuviškiems vilkikams judėti šalies viduje, jie buvo priverstinai pastatyti aikštelėse ir apmokestinti. Lietuvai vėliau atidarius pasienio punktus, Lietuvos vežėjams  buvo panaikinta išskirtinė galimybė atlikti perkabinimo procedūras. Nors punktai buvo atidaryti anksčiau nei planuota, Lietuvos vežėjų vilkikai iki šiol nėra grąžinti – jie jau daugiau kaip du mėnesius lieka uždaryti Baltarusijoje.